Paieška

Poezija internetu

Algimantas Rusteika

šeštadieniuos

 

I

 
bus skaistykla pirtis ir vaikystė
jaunas tėvas numirę draugai
mes atvykome su nešuliais
it dievai nepaklusę po karo

 
ir ant suolo tikėjome laukėm
būsimieji kai mūsų nebuvo
atverstos knygos ir moterys 
ir atskiros durys ateiti

 
čia reikia praustis ir melstis
tik kur patikėt nebe vaikui 
kad šviesa uždaryta delnuos

 
II

 
atpažins ir nebūsiu įleistas
ir sakys nepažįstam žmogau
mano bilietą smeigs ant vinies 
rankom pajuodę nuo žemės

 
argi mes sutepti atsidarom
ar mūsų sparnai būna sunkūs 
štai praeiname be eilės 
slėptis nereikia neturim ką 
slėpti kada nusirengiam

 
nes čia tik pirmoji ola 
dar visi nekalti ir nešvarūs 
dar negimę išeinam iš upės 
mūsų ledas čia bus ištirpdytas
ir žuvys atgiję kaip broliai

 
III

 
dar būsi vasarų dvelksmas
šitam dabar mes tik kūnai 
ir jokios ugnies nebebus
iš tikrojo karščio parėjom
ir duryse atsidarom

 
štai rūkas ir upėje strėnos
aš tavim nebuvau tu šalia 
ir tik kambario tamsą matau
šito karščio ilgai neištversi

 
kaip numirę mane atsiminsit
štai oda įsitempia siūbuoja
tie kurie ištveria lieka vieni

 
IV

 
ir mes pro plyšį žiūrėjom
netikėjimo riksmą girdėjau
kai išėjot į trečiąją olą 
mes pro plyšį žiūrėjom

 
buvo gyvybės ir moters
vanduo patekėjęs ant veido 
buvo kūnas be sielos įkaitęs 
tavo tobulos akys kurių 
net vaikams nesakysim

 
mes sugrįžome švarūs 
visą lietų nuplovėm nuo kelio
vienas kitą nuvalėm nuo stiklo
ir tada mano pirštai užmiršo
išgyventi šviesoj virš galvos

 
mus apvalęs vanduo nebegrįžta
argi karštį atmins pabaiga 
apsirengsiu ir einam

 
pailsėsime šalty išgersim alaus 
ir pareisim namo kur nebuvom
ir pareisim namo kur nebuvom
ir pareisim namo kur nebuvom

 
 
 
Reklama

medituojant

 

 

ir dievas tave apgaudavo
atsigulęs užklupus pasauliui
žmogaus niekada neturėjau

laikraščių tekėjimo paviršius
rudam vandeny fotografijų
nebijosiu ir nebeskaudės
atsijungti atsijungti atsijungti

dabar apkabinsiu liemenis
nedrąsius mergaičių užutekius
bambą pripildysiu sklidinai vyno
patekės pilnatis prieš ateinant
dievui kurio tenebūdavo

pakylam gilyn iki kaklo
neliks jokių pirštų antspaudų
ištrinsiu paukščių atsiminimą
galimybes kurios prisikels
tada kaip galėsiu mylėt

ir miškas jau apsupa galvą
čia nieko daugiau nebelieka
apsilenkiame kaip turistai
užmirštą fontano pavadinimą
prisiminsiu nes reikia

labai reikia staiga atsitikti
pro akis įeinant atsijungti
užsidarai atsiveria tamsa
viskas atsiranda ir dingsta

 

 

 

 

 

 

 

nelaukimas

lapais nebūsim apkloti
nebesusitiksim sapne
prisiglausk ir paglostyk
kad nebuvimas įvyktų

visiems užkariautiems
ruduo dabar dovanotas
už lango yra kitas langas
uoste juoduoja vanduo

kas neprikaltas neklysta
kas prisimins pasidavęs
ir atsigersime vyno
kas gi prisipažins

mes priėjom šį vakarą
kopas išpylėm iš batų
ir sugulsime neprikelti
niekas nebeatplauks

 

Po darbo

Kai visą dieną sunkiai dirbi
ir vakare gelia sąnarius,
dega rankos ir duria strėnas,
ir akys būna sunkios.

Kai mintys lėtai iškyla
ir dingsta kaip banginių
nugaros vandenyne.

Kai užsimerki ir matai
ką daręs, kaip grybautojas grybus,
žvejys plūdę, vairuotojas bėgantį
kelią – juk žinot, ar ne?

Ir televizorius šneka
kaip miršta žmonės,
griūna miestai ir
kaip reikia negyventi.

Kodėl tada būni toks
geras ir teisingas, ir
viską supranti, ir
gali tikrai mylėti,
kas bebūtų?

Kodėl pasaulis būna
toks artimas, kaip tavo
patenkinta moteris,
mieganti šalia?

Kur dingo tie filmai,
kankinę kasdieną vaizdai,
ką esi padaręs ir
ko niekam nesakysi?

Kas protinga tampa kvaila,
kas svarbu – nebesvarbu.
Ir mūsų kambarius užlieja šviesa.

Vis eini pažiūrėt ar gerai
ir matai visas klaidas, kurių nematys.
Lauki pagyrimų ir žinai,
kad tai teisinga.

Trečiaklasis, parnešęs dešimtukų,
po durų skambučio išgirsi
savo šuniuką.

Ir vėl viskas bus, kas buvo.
Ir motina tave apkabins –
juk jauti jos rankų kvapą –
ir apkabinsi anūkus.

Kokie švelnūs jų skruostai,
ir kelias vėl bėgs už lango,
ir būsim visi kartu.
Tu padarei, ką reikėjo.

Mūsų niekas nemato,
jei nebūtume – niekas nepastebėtų.
Bet mes vėl visi už stalo.

Mes esam svarbūs,
ir tavo motina tuoj atneš valgį,
ir tėvas jaunas ir gražus.
Tu padarei, ką reikėjo.

 

Dar nėra

Kol esi, dar nieko nėra, ežero, kuris tyli ir nepasakys tų naktų, dar tėvas sugrįš iš darbo, ir krosnis dar neatšalo, jo rankų nėra, jos ne rausvos, juokingai nestrazdanotos ir nekvepia vaistais, ir savo kambario, knygų ir sapnų irgi nepasakysi.

Argi ištartum tą geltoną sienos kilimėlį, kurio visus rudus dumblius turi pasiėmęs, arba tą langą su kregždėmis, kuris apsiblausia kai karščiuoji ir nereikės mokyklon, tebūna geltona, mamos pirkta spinta ir tavo durys sužviegia.

Ir nepasakysi ant viršaus, už kepurių, šalikų ir gimtadieniams dovanotų skarelių jokio rudo, mergautinio rankinuko, nerasi atidaręs pluoštelio ne kartą sugrubusiom rankom skaičiuotų santaupų juodai dienai, ir už lango dabar juk nelyja.

Nei vieno nepaėmei ir nieks nepastebėjo, ir visas kiemas nevalgė ledų, ir paukščiai neišskrisdavo rudenį, naktimis virš miestelio nesigirdėdavo jų girgsėjimo, kai lėkė į tą pasaulį, kurio nebuvo, bet nujautėm esant, ir niekas nebuvo nekaltas.

Dar nėra to elektros laidų ūksmo, kai paskambindavai savo vaikystės mergaitei ir tylėdavai, ir ji paskambindavo ir tylėdavo, ir girdėdavot vienas kito kvėpavimą, tik žiūrėdavai į seną tamsų veidrodį koridoriuj, kurio nepasakysi.

Bet vienąkart į tylą prabilai, ir mama grįžus iš darbo miegame girdėjo, ir nežinojai jos esant, kokia gėda, ir pas ją nuėjai, ir išsigandot atsivėrusio po kojom pasaulio, ir nieko neatsitiko, tik švelnumas, ko gailies iki šiol, nors žinai, kad gailėtis nereikia.

Irklai pakėlus atsispindės tarp debesų ir lašai skambės krisdami atgal, ir bus valtis už dvidešimt kapeikų valandai ir konservų skardinė vandeniui išsemti, bus reumato išsukinėtos tėčio kojos, ir sumuštiniai rezginyje po suoliuku, ir nieko nepasakysi.

Neištarsi mažo pliažo prie žydkapio ir vaiko akyse senų, apsamanojusių akmenų, ir koks juose nežinomas, baisus raštas, kur nubėgdavai nusišlapint, ir bus krūmai, pilni uodų ir karštas vasaros, lapų ir aistros kvapas.

Dar viskas neatsitiko, tik dar vienas šeštadienis, kurio nebuvo, tamsoj taurė pažįstamoj senio rankoj, ir prisimeni kas bus, dar esi nepasakytas ir turi vilties, ir tavo mergaitės miega už sienos, tik mūsų kvėpavimas užpildęs kambarius, dar nieko nėra.

pavasariais

akys savęs nemato
namai gatvės negirdi
kol nepradedi augti
nieko neskauda

kvėpavimo ir oro
nepastebi pavasaris
pagalvoja gražiai
ką turi nežinai

kai prasidedam
ir sukalbam laisvę
žinok jos nėra

 

 

 .

prieš išvažiuojant

siaubas būna iki to
iš vakaro eilės tualeto blindaže
prieš ataką niekas nesikalba
ir laiškai parašyti

penkios minutės
iki signalo nutyla
artilerija ir viskas
dingsta

baimės nelieka kai
prasideda ko bijojai
prakeikti rusai sako
prisėskim prieš kelionę

ir kada atsistoji jau
būni išvykęs nors dar
esi čia tavęs neliko

pralaimi visi ir pasaulis
pasikeičia nieko nuo tavęs
nebepriklauso pasiduodi ir
išsilaisvini vienas stotyje
bilietas kišenėje nebegrįši

tebesi nors tavęs jau nėra
namie bet jau kitur parašiutininkas
pusė sekundės prieš šuolį
tikrai būni ir esi tikrai tikras
ir viską supranti ir tuoj
pradžia sužinosi kas bus

mirštantieji tą gerai žino
ir viską supranta tik
mums nesako nes
nesuprasim

atpažinsi nesunkiai iš akių
ir visada atsisveikina
kai tu nežinai

Nėra jokio mėnulio

 

Ada Rusteikaitė

Nėra jokio mėnulio

I

Sugedusi plokštelė spjaudo nuotrupas. Garsai
Išeis iš Chubby Checker tvisto vakarėlio.
Tada tyla. Nudiegia meilę – elektra
Prilietus pokši.
Viena sveika daina
Neamžina. Euforija?
Jos niekada nebuvo ir nėra.
Tik langas mano dešinėj.
Sugrįžo tuštuma.

II

Sausos lūpos, drėgni vokai,
Sukiužę mėsos gabalai.
Laukia konkurso.
Kur banalybė ypatinga,
Kas atvers kelius?
Diena sena pamirš
Ką vakar veikė.
Viltis kitiems yra.
Nėra jokio mėnulio.

III

Ar padarai užmigs,
Ir vienas darbas liks
Išjungt visus namuos
Šviesos paliktus kambarius?

Nepyk, naktie, aš pavargau
Aš nieko nedarau.
Žinok, ko nebeliko – nereikės.
Gražius sapnus sapnuosi.

IV

Kasdien dienas negyvenu,
Žudikas žodžių išgirstų,
Kalėjime pradingo. Mintyse
Kaip niekas visada ir viskas niekada
Prabils. Sakydavau:
Tik aš svarbus –
Gi aš svarbus –
Juk aš svarbus –
Aš nesvarbus.
Sakydavau:
Negyvenu gyvenama,
Tu iškamša ir tiek.
Prašvis tamsa ir grįš tiesa.

 

 

.

vizitacija

išaukštėja prieš krantą dienos
kaipgi sergantį jūra pagydytų
apsigyventume kriauklėse j
nereikėtų šitaip kvėpuot
dar pusantro litro
tamsos ir viskas

atnertum prie tetės kojų
jei pasisektų rankoms
jei akys pamatytų save
atsigultum ant dugno

kad užsičiuoptum sodybas
užrakintum mylėtis po vieną
miškuos užaugtum šulinius
gyslų voratinkliais kaulais
rastum papuvusį kryžium

bet pasklindam kraujuos
mus upė atsineša išneša
dar senovės vaikystė
dar irklai be valties
ir galima lauktis

ir aptinkame savo dabar
protestantų kvartaluose
patalas kietas lietuviškas
apsilankymas baigtas
įėjimas nemokamas
išėjimo nėra

 

 

 

.

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: