Paieška

Poezija internetu

Algimantas Rusteika

pavasariais

akys savęs nemato
namai gatvės negirdi
kol nepradedi augti
nieko neskauda

kvėpavimo ir oro
nepastebi pavasaris
pagalvoja gražiai
ką turi nežinai

kai prasidedam
ir sukalbam laisvę
žinok jos nėra

 

 

 .

prieš išvažiuojant

siaubas būna iki to
iš vakaro eilės tualeto blindaže
prieš ataką niekas nesikalba
ir laiškai parašyti

penkios minutės
iki signalo nutyla
artilerija ir viskas
dingsta

baimės nelieka kai
prasideda ko bijojai
prakeikti rusai sako
prisėskim prieš kelionę

ir kada atsistoji jau
būni išvykęs nors dar
esi čia tavęs neliko

pralaimi visi ir pasaulis
pasikeičia nieko nuo tavęs
nebepriklauso pasiduodi ir
išsilaisvini vienas stotyje
bilietas kišenėje nebegrįši

tebesi nors tavęs jau nėra
namie bet jau kitur parašiutininkas
pusė sekundės prieš šuolį
tikrai būni ir esi tikrai tikras
ir viską supranti ir tuoj
pradžia sužinosi kas bus

mirštantieji tą gerai žino
ir viską supranta tik
mums nesako nes
nesuprasim

atpažinsi nesunkiai iš akių
ir visada atsisveikina
kai tu nežinai

Nėra jokio mėnulio

 

Ada Rusteikaitė

Nėra jokio mėnulio

I

Sugedusi plokštelė spjaudo nuotrupas. Garsai
Išeis iš Chubby Checker tvisto vakarėlio.
Tada tyla. Nudiegia meilę – elektra
Prilietus pokši.
Viena sveika daina
Neamžina. Euforija?
Jos niekada nebuvo ir nėra.
Tik langas mano dešinėj.
Sugrįžo tuštuma.

II

Sausos lūpos, drėgni vokai,
Sukiužę mėsos gabalai.
Laukia konkurso.
Kur banalybė ypatinga,
Kas atvers kelius?
Diena sena pamirš
Ką vakar veikė.
Viltis kitiems yra.
Nėra jokio mėnulio.

III

Ar padarai užmigs,
Ir vienas darbas liks
Išjungt visus namuos
Šviesos paliktus kambarius?

Nepyk, naktie, aš pavargau
Aš nieko nedarau.
Žinok, ko nebeliko – nereikės.
Gražius sapnus sapnuosi.

IV

Kasdien dienas negyvenu,
Žudikas žodžių išgirstų,
Kalėjime pradingo. Mintyse
Kaip niekas visada ir viskas niekada
Prabils. Sakydavau:
Tik aš svarbus –
Gi aš svarbus –
Juk aš svarbus –
Aš nesvarbus.
Sakydavau:
Negyvenu gyvenama,
Tu iškamša ir tiek.
Prašvis tamsa ir grįš tiesa.

 

 

.

vizitacija

išaukštėja prieš krantą dienos
kaipgi sergantį jūra pagydytų
apsigyventume kriauklėse j
nereikėtų šitaip kvėpuot
dar pusantro litro
tamsos ir viskas

atnertum prie tetės kojų
jei pasisektų rankoms
jei akys pamatytų save
atsigultum ant dugno

kad užsičiuoptum sodybas
užrakintum mylėtis po vieną
miškuos užaugtum šulinius
gyslų voratinkliais kaulais
rastum papuvusį kryžium

bet pasklindam kraujuos
mus upė atsineša išneša
dar senovės vaikystė
dar irklai be valties
ir galima lauktis

ir aptinkame savo dabar
protestantų kvartaluose
patalas kietas lietuviškas
apsilankymas baigtas
įėjimas nemokamas
išėjimo nėra

 

 

 

.

kelkis

nusikloju kai šalta
žaibas sako tamsą
ateiname mes

nemirsim nevalgę
priimsiu ką delnais
pasiliesdavai

žolė nupjauta
pabuvom vieni
gavome ženklus

užbaik ir išgelbėk
jei liks paslapties
neišliksi

 

 

 

.

šitą mačiau

kokia šventa bevardė dykuma
koks asfaltuotas sapno rytojus
reikėtų sugaudyt benamius kol
purvini limuzinai dar dulksnoj
kol rūdijantys lapai po batais
nunešiotais senelių batais

iš visų kampų seno kino
cigaretės pradegino delnus
ilgomis serijom mylėkimės
kronikos kadrai pateisins
geriau negu tėvo pažintys

mes čia niekieno žemė
prieš pirmąjį žodį ir žmogų
pakilsim ir sugriaudės

mano susmukęs suspardytas
prie šarvuočio pririštas sakiny
valkios tave per dangaus balas
abejingi sugulę kaip katės
ant palangių atsimerkiam
dabar pasidaro dabar

 

sausio 17

Ji buvo paprastos valstietės dukra. Tėvas mirė dar vaikystėj ir jos mama viena vežė visą ūkį. Su broliu sunkiai dirbo ir buvo labai jauni, kai užėjo karas. Ištekėjo jaunutė, iš meilės, už kaimo kietuolio gražuolio.

Kietuolis gražuolis po karo tapo stribu. Pasirodo, ėmė jauną įsimylėjusią durnelę dėl didelio ūkio. Kai paaiškėjo, kad jį galima perimti be problemų, taip ir padarė. Uošvė kaip mat buvo įtraukta į sąrašus ir išvežta su pirmaisiais. Jaunoji žmona tapo patyčių objektu, kuris turėjo pasitraukti savo noru.

Atsivesdavo mergšes į namus. Pasidėdavo kampan šautuvą ir reikalaudavo vakarienės, degtinės, po to jos akivaizdoje vesdavosi jas į jų vedybinį guolį. Mušdavo ją dažnai, su išmanymu ir ilgai. Ir suradęs pretekstą, ir šiaip.

Ji nuo jo pabėgo. Pas seserį į miestą, ištekėjusią už bevaikio našlio, kuri sirgo nuomariu ir niekas tokios neėmė. Augino brolio vaikus, kuris buvo sušaudytas savo namų kieme, motinos akivaizdoje. Girtų stribų rankos drebėjo, peršovė ranką, šoną, galvą. Padaužė buože kruviną kaktą – pribaik -tai kad pastipęs – šovinio gaila. Nusimyžo prie tvoros ir nuėjo juokdamiesi. Sunkiai sužeistas brolis per stebuklą išgyveno ir slapstėsi.

Pas seserį nuomojosi kambarėlį dar truputį jaunas, vienišas daktarėlis. Užgimė vėlyva, nebetikėta ir paskutinė meilė. Santuoka buvo paprasta, tikra ir laiminga. Užgyveno du berniukus. Varguose ir džiaugsme prabėgo dešimtmečiai, berniukai tapo vyrais. Jos žmogus išėjo anksti. Kiek vėliau ir vyresnėlis nuo širdies.

Ji mirė tuoj po sausio 13-tos metinių.Buvo ką tik nepabaigiamais fejerverkais praėjęs dvidešimtasis ir prasidėjęs naujas tūkstantmetis. Tą naktį snigo. Palatoje buvo prieblanda ir tik mes dviese.Atsiklaupiau prie lovos, laikiau ranką, kalbėjau, kad girdėtų ir jai nebūtų baisu, nors nežinau, ar girdėjo. Tada supratau, kas yra malda.

Paskutinę minutę ji atsimerkė, nors manęs nematė, žiūrėjo kažkur už manęs. Nustojus kvėpuoti veidas išsigiedrino ir akys trumpam nušvito. Tą akimirką ji buvo nepaprastai graži.

Užspaudęs akis ilgai nieko nekviečiau. Buvo pusė antros. Stovėjau prie lango ir žvelgiau iš penktojo Santariškių aukšto į naktinį Vilnių. Sniegas gausiai krito gatvės žibintų trikampiuose, lėtai praslinkdavo viena kita mašina. Galvojau, kodėl viskas nesustoja.

Per laidotuves sausio 17 irgi snigo dideliais kąsniais. Stovėjau prie duobės su kepure rankoj, o ant galvos tirpo kilogramas sniego ir upeliai tekėjo skruostais. Kunigas priėjo, nubraukė sniegą, uždėjo kepurę ir pasakė – jei susirgsi, niekam nuo to geriau nebus.

Ji buvo mano mama.

__

______________________________________________________________________________

Sausio 17

_________________________________________________________________________________

tarsi ledas kietėjom aukojom
šias alėjas po kojom kartojam
minutes kai nebūsim pradingę
atiduok išsiskirsim laimingai
ir iš naujo visus sugalvos

nepašauks prisimins vainikuos
mūsų šviesos kalbėjo ir geso
ir nešventą lytėjimo dvasią
prisikėlus laikydavau rankoj
bet numirt nepakanka

kada vėtra švendrynus nulenkia
ir sudrėksta palatoj granitas
apsimeskim ir bus išklausytas
kas judėjo praėjo ir baigias
tavo žvilgsnis ir žvaigždės

liko veidas netirpstančios snaigės
neišduotiems palaimintas guolis
nedejuosim ir laiko paskolins
naują šimtmetį klos be klaidos
kad išeitum užteks valandos

kada sniegas ant mano galvos
tu gražiausia alyvos pritvinksta
atsigręžę atgal nepradingstam
tik ledynai už lango sustingsta
mūsų miestas gyvybėj sustos

 .

nuojautos

Nežinau kaip pasakyt. Viskas gerai, viskas taip, viskas nuostabu. Žolė ta pati, medžiai tie patys ir laisvės troškimas tas pats. Ir žiema kurios nėra, ir šviesa, kurios nebėra. Ir šventės, kurių jau nėra, bet vėl ateina.

Trūksta kažko, po galais, viskas ne taip, broliai. O kaip nežinau. Kaip akmuo ar vabalas po akmeniu jaučiu nuvytusias žoles ir ko negaliu jausti.

Kažkokia tuštuma visur. Aplinkui ir namie, pilve ir papilvėj, ir galvoj, ir širdy. Visi kalba ką reikia, ir viskas teisinga, ir artimi ateina ir sako gerus žodžius. Gatvėm lėtai slenka automobiliai ir žmonės apšviestam troleibuso pasaulyje nuūžia tolyn.

Plokščias paveikslas ant sienos, mielieji, už kurios tuštuma. Nejaugi niekada to nejutot? Atidarai langą, o ten nieko nėra.

Tai kvaila ir aš kvailas. Tas tuštumos dvelksmas ir žiūri į savo pirštus ekrano prieblandoj. Nejaugi čia aš taip toli? Nejaugi čia tu miegi šalia?

Kas galėjo pagalvot, kad čia ir dabar būsi? Ir kaip šitiek laiko praėjo? Ir kaip greit viskas bus vakar, ir už lango lietus. Tuštuma esi tu.

Žinau, kad tuoj baigsis. Bus kas buvo rytoj ir būsi kitas. Ir jūs būsit kiti. Ir baigsis kada nors ir viską staiga sužinosi.

Bet ta grėsmės nuojauta neapleidžia. Tarsi eitum per ploną ledą po kuriuo teka galinga, juoda tuštuma.

noras

Noriu, kad niekada nebūtų buvę. Ko nori nepamiršti ir galvoji – pradings. Ką nori pamiršti, neišnyks niekada. Nes tai tikra ir svarbiausia.

Kas buvo, to nėra ir nebuvo. Šitų dienų ir mėnesių, ir tamsos už lango, ir girdėjimo kaip ateini. Mes kalbam ir negirdim, ir vėl jau būna rytas. Išmokom apsimesti savim. Mes čia čempionai.

Žinai, jau nebesvarbu. Ir kas bus, ir dėl ko mirdavom. Ir taip pasidaro aišku, paprasta ir gera. Jeigu taip, na ir kas. Reikia lengvai, negalvoti, yra tiktai rytojaus rytas, o po pietų nereikia, ir naktį dar labiau, ir nieko man nebereikia, ir tai tikra.

Metai ir nieko. Neatsitikom, neatsitiko ir nebeįvyks. Kai viską išjungiam, kartais ateina galvojimai. Juos reikia užmiršti. Viską reikia užmiršti. Jeigu pavyktų, viskas būtų gerai.

         .

Create a free website or blog at WordPress.com.

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: