Paieška

Poezija internetu

Algimantas Rusteika

Dabar

Kokia čia liga, kaip vadinasi, ar tavo genuose užrašyta, ar įgyta kaip koks iškrypimas? Kodėl čia vis kalbuosi su tais keliais tūkstančiais, argi tu rūpi tiems, kurie gali tave girdėt? Juk kalbiesi visada su savim.

Būti kartu ir iš viso būti, susikalbėti trukdo baimė kalbėtis ir būti. Kalbėti apie niekus smagu, o atvirai apie tai, kas svarbu – kažkodėl gėda, juk ką žmonės pasakys?

Tam nelengva pasiryžti, bet kai įveiki savo narvą ir visas atsidarai, būna gera ir laisva. Tiesiog sakai, kas yra ir tave supranta. Arba nesupranta, bet argi tai svarbu?

Tikras esi kada gali būti vienas prie griaudėjančios jūros, ypač naktį. Arba, jei turi – su šunim žiemą sniego tylos laukuose. Ar kaip tikrai visiems teko – tamsoj, per lietų valytuvams braukant lekiantį atgal pasaulį tuščioj autostradoj.

Jeigu ką nors dar jauti, stipriau būna tai, ko nėra. Taip, vienas, bet išgyveni visus. Ir kraštus, kurių niekada nematysi, ir visą šitą Žemę, ir tuos, kuriuos myli. O kurių nebėra – ypač stipriai.

Sausakimšoj mugėj, paplūdimio skruzdėlyne, baliaus siautėjime – tu vienas. Niekada nesijaučiu toks vienišas, kaip daugybėj žmonių. Štai, žiūrėk, ir vėl ten kalba, šypsosi, vaikšto kažkoks tipas, apsimetantis tavim.

Svarbiausia visada tai, kas buvo. Jie visada su mumis, kartais labiau, negu tada, nes su jais lengviau, nes jie viskam pritaria, viską supranta ir niekada nepasmerks. Jei jauti ir suvoki, kad ko nors neturi, vadinasi, tą turi.

Jaunos akys ir dantys patamsyje šviečia. Kūno karštis ir prakaitas būna gaivūs, ir lūpos visada vėsios ir drėgnos, dantys ir liežuvis būna saldūs, kvepia gyvenimu ir burnos dangus bedugnis. Juk pamenat?

Senas kūnas turi senatvės kvapą, kiek bepraustum, ir jokie kvėpinimai nebepadės. Lūpos karštos, kietos ir sausos, o burna visada padvelkia dantų kaulais, kiek bevalytum, ir akys išblunka pilkai.

Tačiau kiek atiduočiau už tą kvapą ir balsą, jei tos sausos lūpos dar kartą paliestų. Ir pasakytų – kaip gerai, Algiuk, kad atvažiavai.

Ir vėl girdėčiau, kaip mama tarškina virtuvėj lėkštes, kaip skamba nuo ežero bažnyčios varpas prieš lietų ir pamatyčiau tarpdury tėtį, įeinantį su laikraščiu rankoj pasikalbėti.

Dabar aš esu tas, kuris įeina pasikalbėti. Kuris norėtų įeiti, jei turėtumėt laiko, kurio ir aš neturėjau, ir nebeskamba varpas nuo ežero, nes nei jo, nei varpo čia nebėra.

Tačiau ūžia kraujas, tyla skamba garsiai, dar truputis vilties. Vėl esi kuo nėra ir nebebus, bet tu su visais, tu visus vėl pamatysi, o jeigu lūpos kietos ir sausos – tai juk gali kalbėtis ir todėl esi laimingas.

Reklama

Ką išsaugoti

Viskas prasideda nuo mažo melo, po to daugėja, net ir dėl prigalvotos smulkmenos reikia kito melo, kad neišaiškėtų ko nebuvo. Palaipsniui krūva kaupiasi, auga, ima ridentis nuo kalno, kol užgožia viską ir niekas jau nebeatsimena, kada kalbėjo ką galvoja, kada ir kaip melavo. Ilgesingi tiesos prisiminimai dar šmėkšteli trumpam per Kalėdas, gimtadienius ir kitas šventes.

Šeimos ir žmonės, kur nebėra tikrumo ir net ištisos, mirguliuojančios už mašinos lango visuomenės, kurios nebeturi valstybės – panašios, čia tuštuma prasideda nepastebimai ir kai bandai atsiminti pradžią – negali, nes neaišku, kada ji buvo.

Tik vieną saulėtą dieną pasijunti šūdo malimo mašinoj, kur nebėra nei tiesos, nei melo, tik plastmasiniai individai, apleistų patalpų ir žodžių aidas ir skeltanagio atrajotojo abejingumas.

Gyvenimas, kur viskas taip panašu į tikrovę. Pražygiuoja paradai ir gražūs ponai nulipa iš tribūnų su palengvėjimu akyse, pasakę tai, kuo netikėjo ir netiki. Vakarais laukia marionečių teatras, įprasta pabėgimo taurė, visuotinė laisvo kritimo laimė ir susinaikinimo džiaugsmas, belaukiant to, kuris neateis.

Atsitiktinai gauta šventė tęsiasi, ši tėkmė galinga, pilna tamsių gyvių ir ledas po kojomis plonas. Nors gyventi be melo labai paprasta, tikrumas dar gyvas dušo veidrodyje ir mažųjų bendrystėj, šeimoje, kuri sėdi tylomis prie laužo ir tarp draugų, ilgais vakarais prie ežero. Tik reikia, būtinai reikia išsaugoti vaikus.

Tą vakarą

Kada gyvenot savo prerijose ir tankmėse, sėdėdavot vakarais prie laužo – viršuje mirgėjo žvaigždės, kartais būdavot vienas kitam žiaurūs ir žudėt, bet nebuvot pavojumi, kalba, būgnelių tvinksniai ir įšventinimo šokis užvirindavo kraują ir Didžioji Dvasia kalbėdavo su jumis iš tamsos.

Baltaveidžiai atsinešė savo Dievą, jų buvo daug, jie valdė griaustinį, nematytas galias ir daiktus, ir genties jaunimas panoro būti tokie patys, ir kada prireikė jūsų rankų, Žemės ir moterų, jus nusipirko už stiklo karoliukus ir ugninį vandenį, o kas nesutikot ir priešinotės, buvote nugalėti ir suvaryti į rezervacijas.

Nusilenkę ir sutikę būti uždarytais saugiai gauna valgio, rūbų kūnui prisidengti ir kitas baltaveidžių naudas, laisvas atvirų erdvių dvelksmas liko sapnuose ir senų karių pasakojimuose, kuriuos sekat vakarais per sukaktis ir ugnis dar kartais sumirga jūsų akyse.

Jums net leidžia turėti savo vadus, šokti kaip senovėje ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir nuolankiausiems duoda dovanas, jūs sotūs, saugūs ir kartais labai laimingi, gavot taiką ir ramybę, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.

Argi ne taip, garsiai tylintys protų valdytojai, tuščių scenų aktoriai ir progresyviosios mergaitės, gražiai pražilę išminčiai ir kiti mohikanai, surūdijusių vamzdžių ir bunkerių dainiai visada gyvena vardan to, kas jus apsupo šio didelio miesto mūrais ir gaudžia po Katedros skulptūromis.

Štai stoviu su vėliava ir kaltai šypsau pažįstamiems, bet, kaip vabzdys įsitempes, išskleidęs visas antenas gaudau, kas yra ir esam, nes visi pasaulio pokyčiai pirmiau turi atsitikti galvose ir įvykti širdyse, tėtė sakydavo – visada klausyk ne ką kalba, o kaip sako, pajusk permainų vėją arba nebuvimą, kad suprastum kas gali ir ko nebus.

Protingieji nebežino kas laisvė, nors sako, kad tiki, didieji, kurie tikrai tikėjo, ėjo ant kryžiaus, o kurie už idėją – siuntė už ją mirti kitus, o dabar atėjo naujas pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.

Matau jūsų akyse tikėjimą, kad susigrąžinsit prarastus laisvės ženklus, dar girdžiu balsuose ryžtą, kad bus atgautas paniekintas žuvusiųjų atminimas, tačiau, atleiskit man, broliai, tikėjimo, kad šis pasaulis gali būti pakeistas, kad šios gatvės ir aplyti klevai sustotų kelyje į sočią, riebią sapno tamsą – nepajutau.

Gyvybei reikia tikslo už savo ribų, net ir šioje tuštumoj, kur niekas niekuo nebetiki, tik vaidina gyvenančius kaip reikia, mylinčius kada reikia ir kaip reikia, gražiai važinėja, vaikštinėja ir kalbasi paukščių kalba, kur nėra nei svajonės, nei norų anapus tavęs – tik visko čia ir dabar reikalaujantys kūnai ir proto tamsa.

Per daug abejingumo ir pilkumos aplinkui, broliai, ir abejonė vėl užtvindė viską, bet numirėlių valdomame baimės pasaulyje gyvieji dar susirenka pajusti vienas kitą, nes svarbiausia dabar ne tikėjimas ir net ne meilė, o viltis, ir būna gera pajusti tikrumą ir žinoti, kad ji dar yra ir gyvena tarp mūsų.

Netikras tiesas parašo nugalėtojai, o teisybė trenkia prakaitu ir krauju, meilės ir neapykantos skysčiais, ir tie, kuriems nevilties taurė vakarais ant stalo, gerai supranta, kad teisieji niekada nežino, kas teisus, o neteisūs visada pasakys kas kaltas.

Netikėkit, kada jums sako, jog esat tik trumpa kelionė iš tamsos į tamsą, kur reikia pasiduoti, kad pasiimtum viską, tai bus ilgas ir sunkus kelias, kurio pradžioje sustojom, mūsų ir visų tikrų ir gyvųjų laukia šviesa, kurios po dalelę parsinešėm namo tą vakarą.

Pasaulio Šviesa sugrįžo

Aš labai mažas, netoli ribos, kurią siekia atminties šviesa, kada atsidaro durys, ir tetės veidas pilkas, persimainęs, tarsi viduje būtų kitas – įeina į Didijį kambarį ir prie brolio, o tas bėga aplink stalą, vos neapversdamas mamos rododendro, tetė pagauna vyresnėlį, pavadintą savo vardu, persimeta per kelį ir viena ranka nusijuosęs rudą, nutrintą diržą muša per užpakalį, čaižo ilgai, stipriai, iš jėgos, o Juozukas inkščia, bet nerėkia, o aš stoviu kaip durnas ir nežinau, kas darosi, man baisu, bet amžinybė staiga baigiasi, tetė iš visų jėgų trenkia diržą į sieną ir išeina.

Tik rytoj mama pasakys, kad viskas dėl vyriškumo, su miestelio chuliganėliais išdaužyti bažnyčios vitražiniai langai, nors jau tuoj tuoj Velykos, šratais iš ragatkių į pačius viršutinius ir kas dabar pasieks ir pakeis – žioji tik juodos skylės ir į bažnyčią prilįs žvirblių ir tų pasipūtusių tinginių balandžių, juk jei pakviečia, priima vyresni ir eini su visais, ir negali pasirodyti ne kaip vyras.

Gyvenam chruščiovkėj, antras namas nuo universalinės, du kambariukai ir niekur nepabūsi vienas – kai nueinu į miegamąjį, tetė stovi prie lango į kiemą, virš kurio vasarą kregždės lipdys savo lizdus ir rytais atsibudęs girdėsiu jų šeimyninį kirksėjimą, ir manęs jis negirdi, žiūri pro stiklą į dykynę, keturaukštis dar nepradėtas statyti ir matyti tik raudonų plytų malkinė ir obelis, ir mūsų lysvė, kur mama sodins pomidorus, ir jo veidu upeliais lėtai slenka ašaros.

Po to išeina į Didijį kambarį, po to ir iš namų, pro langą į Baltąją bažnyčią matau, kaip vedasi brolį į tą pusę, pro “Žvaigždės“ kino teatrą apsilupusiu tinku, o tolumoj matyt baltas Sporto mokyklos mūras ir didžiuliai šventoriaus medžiai, visada pilni varnų, ir sugrįžta gal po valandos, ir brolis iki mirties niekada nesakys, ką jie kalbėjo, ir mes visi niekada apie tai nekalbėjom, ir jų veidai yra išsigiedriję, o akys pilnos šviesos.

Mūsų bobutė labai sena ir bažnyčion nebenueina, o mašinos mes neturim, lėtai lėtai vaikščioja po namus pasiramstydama lazda riestu galu, ruda ir papuošta ornamentais su užrašu SIGULDA, todėl margučių daužyt dar negalima, reikia laukti, kol virtuvėj viena meldžiasi ir tyliai tyliai gieda savo giesmes, kurių numeriai būna jos bažnyčioj ant sienų, kur nėra jokių paveikslų ir skulptūrų, tik kryžius ir šviesa, sena evangelikė reformatė nuo okuojančio Papilio, kur “mano karvė“ sako “ mono korva“.

Jos knygos ir giesmynai seni, šriftas kai kuriose gotiškas ir man nesuprantamas, vienos lapai net geltoni, beveik palaidai sudėti tarp nutrintų viršelių, kampą palenktum – lūžtų kaip čypsas, kurių tada nežinojom pasaulyje esant – baigusi ateina, užsirišusi iš vakaro išskalbtą ir išlygintą baltą, išeiginę su melsvu ornamentu kampuose skarelę, ir jos veidas pilnas šviesos, ir jau galim su broliu daužti savo margučius, ir tetė sukčiauja, atkišdamas tuščiąjį galą, kad mes nugalėtume, ir šviesa lėtai užlieja mūsų kambarį.

Tas laikas išėjo, gimusi 1883 metais ir prinokusi spaudos draudimo laikais, tas knygas ji paprašė turėti ir po mirties, ir mama įdėjo, liko mums tik Bostone leista Biblija ir J.A.Giedraičio verstas Naujasis Testamentas, kurį jaunystėj skaičiau visą ir laikas vėl prasiverdavo, ir išgirsdavau kaimo pirkios tylą, laikrodžio su atsvarais tiksėjimą, gyvulių garsus už lango ir iš toli atslenkantį varpo gaudimą, ir štai vėl sugrįžta jos šiluma ant vaiko galvos, rankos raukšlėtos, su didelėm dėmėm, akys išblukę ir geros, ir dabar turiu tą knygą, ir šią dieną būtinai atsiverčiu, ir laikas, mano šeimos gyvenimas, mano Tėvynės ir žmonių šviesa sugrįžta:

______________________

PSALMAS CL.
1.Alleluja.
Laupsinkit Poną Dievą jo šventinyčioje; laupsinkit jį stiprybėje jo macies!
2. Laupsinkit jį jo darbuose; laupsinkit jį didėje jo šlovėje!
3. Laupsinkit jį trūbomis; laupsinkit jį psaltėrais ir ant arpų!
4. Laupsinkit jį būbnais ir šokinėjimu; laupsinkit jį strunomis ir vamzdžeis!
5. Laupsinkit jį skambančeis cimbalais; laupsinkit jį geray skambančeis cimbalais!
6. Vislab, kas Dvasę tur, laupsink Poną Dievą! Alleluja!

_____________________________________________________

20190419_203644

Vienas

Žmogus gimsta vienas. Svarbiausius dalykus išgyvena vienas ir išeina vienas. Vienatvė pati tikriausia, giliausia, intymiausia būsena. Vienišumas – pasaulio supratimo ir moralinio išbandymo pamoka, vyriškumo ir tvirtybės testas. Kai kam net išminties galimybė.

Vienatvėj nuo nieko nepasislėpsi ir nieko nepaslėpsi, esi akis į akį – savo paties įvykis. Kartu tai sunkiausi momentai, egzaminą išlaiko ne visi. Daugelis norėtų išvengti ir pabėgti, apsvaigti, užsimiršti.

Artimieji stengiasi palaikyti, vis ateina ir ateina prie tavo ar tavo vaiko lopšio, prie ligoninės geležinės lovos, prie apsnigto kapo po klevu. Jie būna kartu ir tai džiaugsmas, bet iš tikrųjų esi vienas visada, kada tikrai esi.

Vienatvėje išsipildo mūsų pašaukimai ir įvyksta nuopoliai, čia būnam didžiausi ir staiga nebebūnam. Drąsus supratęs, kad baimėje nereikia bijoti. Laimingas ir laisvas tas, kuris žino – nelaimėje galima būti laimingu ir nelaisvėje laisvu.

Įdomiausias kalba vienas, gražiausias dainuoja vienas, protingiausias galvoja, mylimiausias ašaroja sau vienas. Kuris tikras niekada nebijo vienatvės, nes jis tikrai yra. Amžinas, kuris išeidamas, prieš nušvintant tamsai stebi save, pasaulį ir džiaugiasi, jog patyrė ir pagaliau sužinojo paslaptį.

Visą gyvenimą bijojau vienišumo – tegu tik kas nors būna nors gretimam kambary, tegu nekalba ir nematai, bet būna. Grįžęs ir atrakinęs duris iškart pajunti, ar kas nors yra, ar tu vienas, nors dar neįėjai – namai tau pasako.

Dabar, senatvei ir vienatvei artėjant, žinau – visada esam ir būsim vieni. Ir nereikia bijoti vienatvės, kuri mus sukuria, išbando ir atveria. Mes esam vienatvė. Tik mokantieji būti vieni suranda ir supranta vienas kitą, yra tikri, gyvi ir nevieniši.

..

…;;;;

….

Po darbo

kai visą dieną sunkiai dirbi
kai vakaras gelia sąnarius
užsidega rankos duria strėnas
kai akys smėliuotos švininės

ir mintys lėtai iškyla
ir pasineria kaip banginių
nugaros vandenynuos

užsimerkiu matau padaryta
kaip grybautojas grybus kaip
žvejys plūdę vairuotojas kelią
kas tikra matai užsimerkęs

negirdi apkloti vėliavomis
akvariume paskendę žmonės
stikliniai nugriūna miestai
ir šitaip reikia negyventi

kodėl tada toks geras
ir teisingas būni kodėl
viską supranti galėti
staiga tikrai mylėt
kas bebūtų

kodėl pasaulis būna
toks artimas kaip tavo
rytoj patenkinta moteris
senatvėj mieganti šalia

kur pradingo tie filmai,
kankinę kasdieną vaizdai
argi ką esi padaręs
ko niekam nesakysi

kas kvaila tampa protinga
ir nesvarbumas nutildo
mūsų kambarius
užliejam šviesa

vis eini pažiūrėt ar gerai
štai klaidos kurių nematys
sulauki pagyrimų žinai
kad buvo teisinga

kuprinei nebereikia knygų
prie durų skambučio išgirsi
savo šuniuką

tada vėl viskas buvo
tada motina tave apkabins
juk jauti jos rankų kvapą
ir apkabinai anūkus

buvo švelnūs jų skruostai
ir kelias nubėgo už lango
tada būsim visi kartu.
tu padarei ką reikėjo

mūsų niekas nematė
jeigu nebūsim tada
niekas nepastebėtų
mes vėl visi už stalo

mes vėl buvom svarbūs
ir motina tuoj atnešė valgį
tėvas toks jaunas ir gražus
tu padarei ką reikėjo

Kai buvau vienintelis vyras

Kai įeini pro duris, pasuki dešinėn ir koridoriaus gale būna baltos medžio plaušo durys: didelis, privalomasis alijošius ant palangės, apvalus stalas su pasogine, suskalbta mamos staltiese – šilko siūlais drobėje išsiuvinėtos tulpės, pilki kutai pakraščiuos, iš skiaučių, sujungtų peltakiu, kuriuos mama vadindavo mereškavimais – čia šiaurinė miesto pusė, saulės nematyt niekada, tik kiemo gale šalia restorano stogo, ant kurio kaip prikaltos laukia atliekų žuvėdros, kyšo vandentiekio bokštas ir sekmadienio rytais nuo ežero atsklinda baltosios bažnyčios varpas.

Kairėj pusėj rankų darbo, geltona, poliruoto medžio lova, dešinėj tokia pat komoda su penkiais stalčiais, rankenos kaltos geležies, ir spinta – viskas vieno meistro, padaryta staliaus namuose, durys girgžda atidaromos, o viduj šeimos patalynė ir brolio rūbai, apatinių stalčių tai ir nesu matęs pravertų, bobutė visada čia, dieną, jei būna padariusi šeimai pietus ir susitvarkius, visada palinkusi prie laikraščio ar savo maldos knygų, dar ir dabar turiu jos Bibliją, išleistą Bostone maždaug 1934 metais – tingiu žiūrėt kada, koks skirtumas tas tikslumas – be ž,č,š, gotiškas šriftas, su kunigo dedikacija kaligrafišku šriftu.

Bobutei 92, ji visada buvo ir visada bus, sruoga balzganų plaukų susmeigta viršugalvyje į kuodelį, o kai šukuoja, tai panašūs į skalpinį Čingačguko kuokštą, mums visada juokinga, kaip raukosi šukuodama ir kaip anekdote turi du dantis, vieną viršuj, kitą apačioj, o akys išblukę kaip dangus ir geros – ji mane labai myli – o jauna tai buvo pasiutus, kada senelį paėmė caro kariuomenėn į japonų karą ir tarnavo užnugario daliniuos, tai važiavo pas jį tuos tūkstančius varstų ir gyveno netoliese, ir dirbo pas rusų ūkininkus bet ką, kad tik galėtų kartais pasimatyti, o po to, kai grįžo, susituokė – jis po devyniolikos metų mirė nuo vėžio, bet spėjo pradėti mano mamą, o tuo pačiu ir mane, Žvirblių kapinėse jo teraco paminklas apaugęs samanom ir raidės išblukę, šiais metais tai tikrai tikrai reiks raides perdažyti.

Tada buvo karšta vasara. Tą rytą miegojau kaip visada kietai, po darbo “Siūlo“ fabrike, kur reikėjo krauti ir krauti kalnais 50 kg sveriančius linų rulonus, vadinamus kipais – mes, šešiolikiniai malalietkos dirbom kipuotojais ir lankėm vakarinę, o kur dar geležų kilnojimas rūsio klube, pačių įsirengtame šalia boilerinės – namų valdyba mums leido – ten žiemą jaukiai šilta, o vasarą nepakeliamai karšta, kur dar gitarinis svaigulys, kai grojam vengriška, žviegiančia nuo sužadinimo aparatūra roko kvadratus tuščioj kultūrnamio salėj ir pirmoji styga vis atsileidžia, ir reikia perderinti.

Tada buvo paprastas, šviesus vasaros rytas, pats miegas, bet jau išaušę, gal pusė penkių, mama pajudina petį ir atsibundi, Algiuk, nemiegok, ateik, šiąnakt negalima miegoti, bobutė miršta, reikia būti su ja, jai baisu, ir keliuosi, vienintelis šeimos vyras, brolis rusų kariuomenėj, tetė ligoninėj po infarkto ir mama viena, aš dabar vienintelis šeimos vyras.

Ji kvėpuoja sunkiai, tarsi kas būtų uždėjęs nematomą dujokaukę, vis atsimerkia, o aš stoviu kaip durnas, mama sako sėsk, būkim visi dabar, laikas slenka lėtai, atrodo, praėjo dvi valandos, o dar tik penkios minutės, matau laikrodyje ant komodos, nieko nejuntu, nei baimės, nei nieko, vien laikrodis tiksi ir kvėpavimo pilnas kambarys, dar neišaušę, nors šviesu, tiesiog esu ir viskas, mama klūpo prie lovos ir kažką kalba, ką – nesuvokiu, ji ir pati, matyt, nesupranta, tik nori, kad ją girdėtų, mama, ką čia kalbi, ji turi mus girdėti, kad žinotų – nėra viena ir čia esame mes.

Mama mamą visada vadina mamut, mums tai juokinga kaip kokia mamutė su dviem iltimis, mamut, sako, gal ko nori, sakyk, mamut, ir ji netikėtai, vos suprantamai, labai sunkiai ištaria – Lenyt, noriu bulbienės – ir mama lekia kūkčiodama virtuvėn, girdžiu, kaip skuta bulves, morkas, kaičia puodą, kaip suūžia viryklė, o aš tik sėdžiu kaip durnius ir klausaus kvėpavimo, ir žiūriu į savo baltas rankeles nukramtytais nagais ir į bobutę, panašią į finišuojantį maratono bėgiką, gaudantį kvėpavimą, ir mama ateina, ir pila jai burnon sriubos šaukštą, kitą, trečią.

Ir tada ji ima kvėpuoti su pertrūkiais, pauzės vis ilgesnės ir atrodo – jau – bet ir vėl pradeda, ir tarsi viskas gerai, tada staiga atsimerkia ir sako, sunkiai sunkiai, su ilgom pauzėm ištaria mamai – Lenyt … žiūrėk … vaikų! – ir nutyla, ir dar vis įkvepia, bet nebegali iškvėpti, o mama neverkia, ji klūpo ir bučiuoja rankas ir sako ačiū tau mamut, ačiū, mamut, ačiū, ji lėtai lėtai iškvepia ir staiga pasidaro tylu.

Stoviu, kaip durnas, mama klūpo, tyla ir nežinau, ką daryt. Kai žmogus išeina, kūnas dar prisimena čia buvęs, kartais krusteli ranka, sujuda akys po vokais, dar pirštai susigniaužia, bet viskas jau tolsta, rimsta ir prasideda praeitis, ir rankos tokios raukšlėtos raukšlėtos. Mama ilgai ilgai, tyliai meldžiasi, tik lūpomis, negirdžiu nieko ką ištaria, tada atsistoja ir sako – Algiuk, dabar tu vienintelis šeimos vyras, darykim, ką reikia, ir aš toks esu, nors man tik šešiolika.

Jokių tyrimų nereikės, gydytoja poliklinikoj parašys, sako mama, renkim, ir mes parišam jai veidą žaliuoju mamos šaliku, palaikyk Algiuk ranką, paduok iš vaistinėlės vatą, nurengiam ir mama prausia jos baltą kūną, pamirkydama vatą į spiritą rudam dubenėlyje, kur dėdavo mišrainę, o aš žiūriu ir matau ją senelio akimis, ji graži ir jauna, ir tai yra tikrai taip, tada aprengiam tamsiai ruda suknele, užrišam baltąją skarelę ir mama sako – surask adresus viršutiniam komodos stalčiuj, pinigai rudajame rankinuke, eik telegramų į paštą, tuoj atidarys, nors telegrafas tai dirba visą parą.

Aš viską padariau, kaip reikėjo, visur visur – ir sėdėjau bortinio sunkvežimio kėbule kaip per niekas nenorėjo mirti, dešine laikydamas karstą, kad per posūkius nevažinėtų, ir įkėlėm ją tokią lengvą, kaip pūkas, šaltą ir kietą, ir buvo gaila palikt vieną bažnyčioj, bet palikom ir viską padariau, kaip reikėjo, ir matau, kaip mama sako tetei palatoj – Algiukas buvo vyriausias šeimos vyras, ir tetė nieko nieko nesako, bet jo akys šviesios ir žiūri kažkodėl į mamą, ne į mane, ir mirė jis tik po penkerių metų, jau antrajame mano kurse, ir kai išėjo brolis, tada tikrai buvau vyriausias, vienintelis šeimos vyras.

 

Šį vakarą

Kažkodėl vis prisimenu tą vakarą prieš keletą metų. Štai ji sėdi, maskatuodama laisva koja, jai gal penkeri. Parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų, megzta, baltai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukai išsipešę iš kasyčių.

Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką, tokį mėlyną su baltu kailiniu apvadėliu, žieminį. Vargsta su užtrauktuku, plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų.

Palauk, aš tuoj, baik duotis. Sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais lygina kojinytę, apauna antrą. Sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja – dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos. Pavaikščiok, ar nespaudžia – nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia.

Mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsiu Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?

Buvo knygynas su krūvomis nupigintų knygų, dešimtukas perkamiausio niekalo ant storo popieriaus, kava ir naujienų ekranėlis už stiklo slenkant miniai. Sutikom jas eidami prie mašinos. Nieko daugiau ir nenusipirko.

Ji nešėsi batų parduotuvės krepšį, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Prisiminiau savo pirmus tikrus žieminius. Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet jų akys švietė.Tą vakarą pamačiau jų stalą su žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis.

Šiandien vėl buvo miestas, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia. Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.

Palaiminti šįvakar, kurie susikabina už rankų ir pažiūri vienas kitam į akis. Turim vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti – mes patys galim Tave palaiminti.

Šį vakarą visi susirenka prie stalo, net jei tu visiškai vienas. Ir kiekvienas pajunta Šviesą, kuri gimė šiandien ir gyvena tarp mūsų. Dabar mes amžini. Tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.

 

Tikrumas

Ir tėvas, grįžtantis iš darbo vėlai ir parnešantis tau iš kiosko palto kišenėj sušildytą, sulipusių “sportinių“ ledinukų tūtelę. Ir motina, su adata ir storais akiniais palinkusi iki išnaktų prie siuvinėjamų “Dailės“ kombinatui megztinių krūvos. Ir bobutė, kurios akyse stribai sušaudė sūnų, skutanti bulves tavo rytdienos pietums ar besimeldžianti prieš miegą virtuvėje, kurios pusę užima jos sena, tamsiai ruda, kaimiško darbo lova, likusi iš atimtos sodybos. Ir palinkęs prie pamokų stalinės lempos šviesos rate kumpanosis, kaip ir tu, vyresnysis brolis, iš kurio niekieno nemokytas išmokai skaityti būdamas penkerių.

Jie niekur neišėjo, nors tu ir vienas. Kai būna sunku, kai nebesupranti, kas darosi ir kaip reikia gyventi, kai išsigąsti galvoti ir norisi pasiduot, kai pasijunti silpnas, bejėgis ir atrodo, kad tamsa yra viskas. Kada melas, netikrumas, apsimetimai ir neviltis atrodo neįveikiami ir tu vienas – jie visada sugrįžta. Gali pamatyti, kartais ir išgirsti, pajunti šalia. Ir staiga viskas nušvinta, tampa paprasta ir supranti, kur tiesa. Ir pasidarai tvirtas.

 

Create a free website or blog at WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: