Paieška

Poezija internetu

Algimantas Rusteika

šitą mačiau

kokia šventa bevardė dykuma
koks asfaltuotas sapno rytojus
reikėtų sugaudyt benamius kol
purvini limuzinai dar dulksnoj
kol rūdijantys lapai po batais
nunešiotais senelių batais

iš visų kampų seno kino
cigaretės pradegino delnus
ilgomis serijom mylėkimės
kronikos kadrai pateisins
geriau negu tėvo pažintys

mes čia niekieno žemė
prieš pirmąjį žodį ir žmogų
pakilsim ir sugriaudės

mano susmukęs suspardytas
prie šarvuočio pririštas sakiny
valkios tave per dangaus balas
abejingi sugulę kaip katės
ant palangių atsimerkiam
dabar pasidaro dabar

 

sausio 17

Ji buvo paprastos valstietės dukra. Tėvas mirė dar vaikystėj ir jos mama viena vežė visą ūkį. Su broliu sunkiai dirbo ir buvo labai jauni, kai užėjo karas. Ištekėjo jaunutė, iš meilės, už kaimo kietuolio gražuolio.

Kietuolis gražuolis po karo tapo stribu. Pasirodo, ėmė jauną įsimylėjusią durnelę dėl didelio ūkio. Kai paaiškėjo, kad jį galima perimti be problemų, taip ir padarė. Uošvė kaip mat buvo įtraukta į sąrašus ir išvežta su pirmaisiais. Jaunoji žmona tapo patyčių objektu, kuris turėjo pasitraukti savo noru.

Atsivesdavo mergšes į namus. Pasidėdavo kampan šautuvą ir reikalaudavo vakarienės, degtinės, po to jos akivaizdoje vesdavosi jas į jų vedybinį guolį. Mušdavo ją dažnai, su išmanymu ir ilgai. Ir suradęs pretekstą, ir šiaip.

Ji nuo jo pabėgo. Pas seserį į miestą, ištekėjusią už bevaikio našlio, kuri sirgo nuomariu ir niekas tokios neėmė. Augino brolio vaikus, kuris buvo sušaudytas savo namų kieme, motinos akivaizdoje. Girtų stribų rankos drebėjo, peršovė ranką, šoną, galvą. Padaužė buože kruviną kaktą – pribaik -tai kad pastipęs – šovinio gaila. Nusimyžo prie tvoros ir nuėjo juokdamiesi. Sunkiai sužeistas brolis per stebuklą išgyveno ir slapstėsi.

Pas seserį nuomojosi kambarėlį dar truputį jaunas, vienišas daktarėlis. Užgimė vėlyva, nebetikėta ir paskutinė meilė. Santuoka buvo paprasta, tikra ir laiminga. Užgyveno du berniukus. Varguose ir džiaugsme prabėgo dešimtmečiai, berniukai tapo vyrais. Jos žmogus išėjo anksti. Kiek vėliau ir vyresnėlis nuo širdies.

Ji mirė tuoj po sausio 13-tos metinių.Buvo ką tik nepabaigiamais fejerverkais praėjęs dvidešimtasis ir prasidėjęs naujas tūkstantmetis. Tą naktį snigo. Palatoje buvo prieblanda ir tik mes dviese.Atsiklaupiau prie lovos, laikiau ranką, kalbėjau, kad girdėtų ir jai nebūtų baisu, nors nežinau, ar girdėjo. Tada supratau, kas yra malda.

Paskutinę minutę ji atsimerkė, nors manęs nematė, žiūrėjo kažkur už manęs. Nustojus kvėpuoti veidas išsigiedrino ir akys trumpam nušvito. Tą akimirką ji buvo nepaprastai graži.

Užspaudęs akis ilgai nieko nekviečiau. Buvo pusė antros. Stovėjau prie lango ir žvelgiau iš penktojo Santariškių aukšto į naktinį Vilnių. Sniegas gausiai krito gatvės žibintų trikampiuose, lėtai praslinkdavo viena kita mašina. Galvojau, kodėl viskas nesustoja.

Per laidotuves sausio 17 irgi snigo dideliais kąsniais. Stovėjau prie duobės su kepure rankoj, o ant galvos tirpo kilogramas sniego ir upeliai tekėjo skruostais. Kunigas priėjo, nubraukė sniegą, uždėjo kepurę ir pasakė – jei susirgsi, niekam nuo to geriau nebus.

Ji buvo mano mama.

__

______________________________________________________________________________

Sausio 17

_________________________________________________________________________________

tarsi ledas kietėjom aukojom
šias alėjas po kojom kartojam
minutes kai nebūsim pradingę
atiduok išsiskirsim laimingai
ir iš naujo visus sugalvos

nepašauks prisimins vainikuos
mūsų šviesos kalbėjo ir geso
ir nešventą lytėjimo dvasią
prisikėlus laikydavau rankoj
bet numirt nepakanka

kada vėtra švendrynus nulenkia
ir sudrėksta palatoj granitas
apsimeskim ir bus išklausytas
kas judėjo praėjo ir baigias
tavo žvilgsnis ir žvaigždės

liko veidas netirpstančios snaigės
neišduotiems palaimintas guolis
nedejuosim ir laiko paskolins
naują šimtmetį klos be klaidos
kad išeitum užteks valandos

kada sniegas ant mano galvos
tu gražiausia alyvos pritvinksta
atsigręžę atgal nepradingstam
tik ledynai už lango sustingsta
mūsų miestas gyvybėj sustos

 .

nuojautos

Nežinau kaip pasakyt. Viskas gerai, viskas taip, viskas nuostabu. Žolė ta pati, medžiai tie patys ir laisvės troškimas tas pats. Ir žiema kurios nėra, ir šviesa, kurios nebėra. Ir šventės, kurių jau nėra, bet vėl ateina.

Trūksta kažko, po galais, viskas ne taip, broliai. O kaip nežinau. Kaip akmuo ar vabalas po akmeniu jaučiu nuvytusias žoles ir ko negaliu jausti.

Kažkokia tuštuma visur. Aplinkui ir namie, pilve ir papilvėj, ir galvoj, ir širdy. Visi kalba ką reikia, ir viskas teisinga, ir artimi ateina ir sako gerus žodžius. Gatvėm lėtai slenka automobiliai ir žmonės apšviestam troleibuso pasaulyje nuūžia tolyn.

Plokščias paveikslas ant sienos, mielieji, už kurios tuštuma. Nejaugi niekada to nejutot? Atidarai langą, o ten nieko nėra.

Tai kvaila ir aš kvailas. Tas tuštumos dvelksmas ir žiūri į savo pirštus ekrano prieblandoj. Nejaugi čia aš taip toli? Nejaugi čia tu miegi šalia?

Kas galėjo pagalvot, kad čia ir dabar būsi? Ir kaip šitiek laiko praėjo? Ir kaip greit viskas bus vakar, ir už lango lietus. Tuštuma esi tu.

Žinau, kad tuoj baigsis. Bus kas buvo rytoj ir būsi kitas. Ir jūs būsit kiti. Ir baigsis kada nors ir viską staiga sužinosi.

Bet ta grėsmės nuojauta neapleidžia. Tarsi eitum per ploną ledą po kuriuo teka galinga, juoda tuštuma.

noras

Noriu, kad niekada nebūtų buvę. Ko nori nepamiršti ir galvoji – pradings. Ką nori pamiršti, neišnyks niekada. Nes tai tikra ir svarbiausia.

Kas buvo, to nėra ir nebuvo. Šitų dienų ir mėnesių, ir tamsos už lango, ir girdėjimo kaip ateini. Mes kalbam ir negirdim, ir vėl jau būna rytas. Išmokom apsimesti savim. Mes čia čempionai.

Žinai, jau nebesvarbu. Ir kas bus, ir dėl ko mirdavom. Ir taip pasidaro aišku, paprasta ir gera. Jeigu taip, na ir kas. Reikia lengvai, negalvoti, yra tiktai rytojaus rytas, o po pietų nereikia, ir naktį dar labiau, ir nieko man nebereikia, ir tai tikra.

Metai ir nieko. Neatsitikom, neatsitiko ir nebeįvyks. Kai viską išjungiam, kartais ateina galvojimai. Juos reikia užmiršti. Viską reikia užmiršti. Jeigu pavyktų, viskas būtų gerai.

         .

senieji metai

kaip netikint pasitikėti
kaip metų susitaupyti
jei parskridome žemėn

išlikusius ar nusipirksim
ar parsiduosim už mylimus
tuos kurių niekur nėra

tave užvaldžiau užsimerk
graži ir apsvaigus tėvyne
nesusikabinkim už rankų

jauti kokie pirštai atsargūs
kol nepradėjom gyventi
tylėsim sugrįžę prie stalo

šitą šalį reikėjo atkimšti
šitas gėrimas turi kvėpuoti
dabar gera nebevirpėk

pavojaus ženklai pasakyti
sustojame taurės jau pilnos
viskas atbusk nebebus

uždekite laužus ateinam
ir baigiamės jei supratai
rytoj išaušta praeitis

palaukim

Kuo daugiau, tuo mažiau ir tikriau. Kuo pikčiau neigi, tuo tvirčiau įrodai, kad tikrai yra. Kuo aršiau neapkenti, tuo labiau parodai, kad svarbu.Kuo garsiau kalbi, kad myli, tuo aiškiau, kad tavęs nebėra.

Rytą lauki vakaro, vakare – nakties. Naktį jau nieko nelauki, bet rytas ateina. Kvėpavimas užpildo kambarius ir pasitikėjimo liko. Ir būsi tuo, ko nėra. Nes visą savo laiką pralaukei.

Kas buvo esi tu. Ko lauki esi tu. Kas esi – tai ne tu. Ten vaikšto kažkokie žmonės ir tau kalba, atsakai, bet tai kitas. Nes viskas, kas buvo, yra gera.

Medžiai buvo dideli. Ir laužas prie akmens, ir vaikai mirgančiais šviesos veidais, ir tėvas jaunesnis už tave apkabinęs mamą. Ir čirškė birželio žiogai, kai viską galėjai suprasti.

Man reikia tikrumo. Tau reikia tikrumo. Išmeskim pro langus tuos kompus, knygas, praeitis ir vienas kitą. Tiesiog atsimerki, ištiesi ranką, palieti pirštais smilkinius. Ir nieko daugiau nėra ir nebus. Pasakyk, kad patinka.

šį vakarą

Nebekalbėk, kad tu pasaulis, nors taip yra. Kad tamsa artėja ir per tave byra dienos ir viltys. Štai praeina miestai, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir jis toks lengvas, kai prisiglaudžia.

Išklausyk mūsų širdis ir nieko nekalbėk. Kas tavęs nori, tas myli. Ir nesvarbu, kas už lango artėja, argi negirdi mūsų? Viską išjunk ir klausyk. Argi nematai, kaip gulamės miegoti ir mūsų namai užtemsta? Kaip mylimieji kvėpuoja ir nieko daugiau nėra?

Kaip jos akys atsimerkia ir koks gyvenimo geismas čia nušviečia kambarius! Tu gimei vienas ir išėjai vienas. Ir visada nuogas net po aukso rūbais. Ir šis vakaras nuogas ir viskas dar esi tu.

Mūsų vienišumas sukūrė šviesą, dievybes ir pasaulius. Žmonės žiūri suklaupę, bet tavęs nemato. Ir visada vienas, nors esi ir matai. Ir kalbėti gali, ir sakyti visokius daiktus. Ir žodis kartais gali būti pradžia.

Mes tylėdami kalbam. Žodis visada atrakina ir tyla niekada nesibaigia. Mes kasdien esam prasidėjimas. Ir šviesa praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.

Palaiminti šįvakar prie šio stalo. Palaiminti, kurie susikabina už rankų ir žiūri vienas kitam į akis. Mes turim vienas kitą. Ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti. Mes patys galim tave palaiminti.

Nes esam visada ir nebūsim visada. Nieko kito nebebus. Ir tu to niekada nesuprasi. Kad mūsų nebuvo, nebus ir viskas čia esame mes. Jūs mano pasaulis ir aplink vien tamsa. Bet ji mūsų nenugalės.

Šį vakarą esame tikri. Mes nieko daugiau nebeturėsim ir šventė yra tikra. Štai ranka paliečia ranką ir akys jau atsidaro. Pasveikinkim vieni kitus, nušviskim ir atsibusim. Ir tamsa truputį atsitrauks. Šį vakarą mes amžini.

ateinu

nebijotas ir nugyventas
kalbėsiu ir nutylėtas
mylėkim sakysiu

esu gyvas ruoškitės
įstatymus susirinkit
supuvusius kryžius

kuo dėti smėlynai
su visais ženklais
dykuma ar apsaugos

čia reklaminiai nuliai
prievartaujamo vaiko
veidais atsipirksim

nelabai pasiilgę savęs
palinkėkit ko nors
nepažįstu jūsų

juk nebuvo gerai
sugalvota sakysit
nebuvau pasakytas

nebegalėsit kalbėti
kada sužinosit
bus per vėlu

panašu į tai

 

metų metais savęs neregėjau
nesimatėme pasimatymuos
pražūt nepadės nesugrįšk
nesiklaupk kai suvalgomas
kai žemė tekėjo už malkinės
viskas atbus užrašyta

laidojimo vieta nežinoma
kas gi sugrįš kada būsim
sujudant kregždėmis orlaidė
ar kiemas pačiam apsigauti
praeidavai eidavau mirti
kur kame negalvok

kodėl mano lūpų reikėtų
kuo reikėtų geriau be vaikų
ką pradėti niekad galvoti
ko šitaip drumsčias vanduo
kam sekmadieniais skambina

dalintis save nesvarbiausia
yra kopėčios čerpių pastogėn
surūdijome vamzdis burnon
ir antenom virpėk parsiduodant
sningant ekranuos vaikeli
atleisk ir prisiglausk

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑