Tikriausi būna nepasakyti, kurių ir sau nekalbi – patys gyvena, rašosi ir išsitaria kai pradedi, kaip reikia tik nebijot to prasidėjimo, kaip vienišo senolio maldos ar dainavimo sau, kur pripratau nekalbėt ir gyvenu su tais, kurių nematau, jūsų irgi nematau, kada prabyla ir tyli šis praėjęs pasaulis, kuris yra tu, ir šlapi paukščiai, pakilę nuo aplytų, purvinų baudžiavos laukų, slenkančių dabar už valytuvų brūžinamo stiklo yra tu, ir turgaus aikštė, kur vykdydavo bausmes ir nebėra turgaus, ir ta laisvės gatvė, kur laisvės niekada, tik viltis ir tikėjimai, ir amžinybės lietus prie raudonosios bažnyčios yra tu, rytoj stumsies ant moteriško dviračio mamos užaugintų bulvių maišus, ir suprasi eidamas iš daržo prie ežero, kad tamsa tavęs palauks, kol žingsniuoji šalia žydų kapų, nuošaliom gatvelėm, kad draugai nematytų, ir suprasi, kaip vanduo tyvuliavo miestelio šuliniuos ir žuvys miegojo giliai, ir šaknimis apraizgyta, vėsi mūsų protėvių žemė buvo tu, kuris būsi, kai laikas pasibaigs, nematai jų veidų ir vardai paslėpti, bet ateisi nešinas ežeru, bulvėm ir lapkričio lietum, ir tapsi tais, kurie pajaus dvelksmą iš šito dabar, šią dieną ir vakarą su visais, kada tamsa, apsupusi mūsų namus atsitraukia ir jie sėdas prie stalo, štai tavo dukros vyriausias dalina duoną ir sako žodžius, kuriuos reikia ištarti, sugalvotus per nemigo naktį, ir pamatot šią šviesą ir išgirstat tylą, ir susitinkam, ir tai viskas, kas gali ir turi būti, jūs dar viską suprasit, reikia tik pasistengti – tai visai nesunku, kada ateina tikrumas.